Vaikystėje nuotykiai yra svarbus dalykas tiek berniukams, tiek mergaitėms. Kai buvome vaikai, sumanėme aplankyti negyvenamą salą Nemune, kurią mums žiūronai leisdavo pamatyti iš arčiau. Tačiau pagaliau atėjo laikas žiūrėti ne per atstumą į ją, o realiai ją pamatyti visai gyvai. Taigi, paprašėme, kad vienas žvejys mus ten nuplukdytų, ir atsidūrėme saloje, kurią atsiminsim visą gyvenimą.
Atskirti nuo namų
Pats turbūt didžiausias įspūdis iš to nuotykio mums visiems, kurie dalyvavom, liks dėl to, kad mes visi pasijautėme pagaliau atskirti nuo namų. Tai yra tiesiog neįkainojamas dalykas, nes kai esi vaikas, tai visada esi prie kažko tarsi pririštas. Gimsti su virkštele, o paskui, kol paaugi, tave dar labai saugo tėvai, mama, mokytojos ar vyresni atsakingi vaikai. Tik žiūronai per savo stebuklingą stiklą parodo kažkokius tolius, parodo tai, kas vyksta kažkur ten, toliau. Kur galėtum gal būti ir tu, kur gal ir tau galėtų būti smagu ir įdomu, ir labai keista. Todėl būti atskirtam nuo namų ir smagu, ir nejauku, ir baisu, ir džiugu vienu metu. Bet turbūt labiausiai tai yra smagu.
Jeigu anksčiau mums žiūronai leisdavo pamatyti tai, kas yra toli, tai dabar per juos žiūrėjome į tą krantą, kuriame buvo namai. Per vidurį, priešais mus – didysis tiltas per Nemuną. O ten, arčiau, kažkas kitas boluoja. Gal žvejai kažkokį plūdurą palikę, kad žinotų, kurioje vietoje paliko tinklus žuvims gaudyti. Visada smagu patekti į tokią aplinką, kuri tau sužadina daug nuostabių jausmų. Vienu metu Nemuno vandenys atrodo ir baisokai, ir tarsi norėtųsi kažkaip peršokti juos, kažkaip atsidurti greičiau kitame krante, bėgti ten, matyti viską. Tuo pačiu norėtųsi ir dar giliau į salą įlįsti. Rasti šiame nedideliame lopinėlyje tokį tašką, kuriame būtum labiausiai nutolęs nuo krantų ir jų nematytum pro jokią lapijos proskyną.
Gamta vilioja ir baugina
Kitas nuostabus dalykas – pati gamta. Ta, į kurią žiūrint iš toli, matai ją vienokią. Ir kai į ją įsižiūri iš arčiau, ji jau tarsi būna visai kitokia. Tačiau visada labai nuostabi, visada tokia, apie kurią ir galvoti gera, ir joje būti smagu. Aišku, kad nedidelėje Nemuno saloje gyvena tik tie, kas turi sparnus – uodai, paukščiai, plaštakės. Tačiau mes mėginome įsivaizduoti, kad čia yra ir daugiau gyvų padarų.